Potentiality of oblivion culture "versus" decline of national history

Globalizacija apskritai, o demokratizacija konkrečiai išlaisvina Vėlyvosios Modernybės kultūras, tautas ir visuomenes - bet tai tik pradinė sąlyga ir prielaida eliminuojant išoriškus, primestus kiekvienai jų rėmus, raidos vektorius, vertybes etc. Aktualiausiu ir aštriausiu kontraversišku klausimu kyla nacionalinės istorijos kaip mitologizuoto metanaratyvo (didžiojo pasakojimo) dekonstravimas. Istorinės-kultūrinės transformacijos procesas jau vyko faktiškai netgi dar prieš atkuriant Nepriklausomybę ir nesibaigia visoje regimoje perspektyvoje. Tačiau jos pasekmes patiria visa tauta ir visos sudėtinės jos dalys, pradedant nuo kolaboravimo - disidentizmo ir rezistencijos vertinimo kliuvinių ir baigiant moterų pavardžių rašymo - kaitos peripetijų. Užmaršties kultūra - tai istorinės-kultūrinės kiekvienos tautos būties "apyskaitos" priemonė, rekonstrukcijos poliais stabilizuojanti amžiną jos tapsmo — perėjimo būvių Dabartyje dinamiką. Brutali prisiminimų vivisekcija, arba selektyvi jų eutanazija-ir viena, ir kita užmaršties politikos dimensija ryškiai įsikūnija daugelyje nūdienos Lietuvos (apskritai, pokomunistinių ir posovietinių) postkolonijinėje visuomeninės sąmonėje ir savimonėje.The article deals with the states sovereignty and national culture reticence problematisation in the process of globalisation. An erosion of the trust on state institutions supposed deconstruction of the national history narratives. The formality of lacunas and fables of the official history and culture conflicted with the world openness and variety and fragmented unified state politics discourse in the social and cultural communitas (V. Turner). The compementarity its relations by dialog are served as a selection machine between its state history and culture of society. The culture of oblivion become the tool for the nation totality reinterpretation, reservation and the cultural memory preservation. Commemoration of the codes, archtypes and constructs of the historical identity in the social, political and ethnical history of Lithuania became condition sine qua non for the legitimation of the discourse of "commonness culture" in modern civilisation